Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Pagalba patyrus persileidimą

Jei sunkiai išgyveni patirtą persileidimą ar vaikelio netektį dėl priešlaikinio gimdymo- mūsų psichologė/konsultantė yra pasiruošusi Tave išklausyti ir padėti. Nepasilik viena su savo skausmu. Gali kreiptis tel. 8 603 57726, 8 603 57912 ar el. laišku neplanuotasnestumas@gmail.com. Pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Vilniuje konsultacijos vyksta adresu Paco g. 4. Konsultacijos nemokamos.

 


Persileidimo terminu paprastai apibūdinamas nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio. Ankstyvuoju persileidimu vadinamas nėštumo nutrūkimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių. Šie persileidimai sudaro didžiausią visų perinatalinių netekčių dalį – apie 75 proc. Dažniausios priežastys yra genetinės kilmės.


Antrajame nėštumo trimestre (13 - 20 –ą nėštumo savaitę) įvykstantys persileidimai sudaro apie 3 proc. visų persileidimų. Juos dažniausiai lemia gimdos kaklelio anomalijos, infekcinės ar genetinės ligos, tačiau kartais priežasties nustatyti nepavyksta.


Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Jau paruoštas kūdikio kraitelis, galbūt jau išrinktas vardas, galbūt jau pradėjo gamintis pienas... Vyresnieji vaikai laukia, kada galės pamatyti savo broliuką ar sesutę... Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą.


Tačiau vaikelio netektis yra tikra netektis bet kuriuo nėštumo periodu, nes moteris jau išgyvena ryšį su užsimezgusia, labai artimai su ja susieta naujo žmogaus gyvybe. Nėščia moteris labai greitai pradeda save suvokti ir jausti kitaip – jau santykyje ir per santykį su vaikeliu. Ir staiga visa tai nutrūksta... Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas. Todėl jo negalima vertinti pagal laukimo trukmę, juk visais atvejais tikslas buvo tas pats – susilaukti kūdikio. Kadangi didžiausia dalis persileidimų įvyksta būtent ankstyvajame nėštumo periode, todėl šį praradimo sielvartą išgyvena pakankamai daug tėvų. Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta dar ir aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, išreikšti savo išgyvenimus. "Guodžiama" tuščiomis frazėmis (populiariausios: "Nieko nepadarysi, silpniausieji iškeliauja, taip sutvarkytas pasaulis", "Gerai, kad dabar, o ne vėliau", "Turėsi kitų", "O mano draugei buvo taip..., o mano giminaitei buvo dar blogiau"), moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia ir to, ką sako kiti. Ji net gali suabejoti savo jausmų normalumu ir legalumu ir dėl to išgyventi dar didesnę tuštumą, o kartu - dar stipresnį poreikį išsikalbėti, bet ir dar didesnę baimę atsiverti.

 

Gedėjimą apsunkina ir ta aplinkybė, kad patyrus netektį ankstyvajame periode, šeima negali palaidoti savo vaikelio. Ji neturi galimybės gedėti taip, kaip paprastai gedima netekus brangaus žmogaus – pabūti, atsisveikinti, lankyti kapą, uždegti žvakutę, t.y., regimu, apčiuopiamu būdu. Žmogus yra psichofizinė būtybė, santykį su kitu žmogumi išgyvenanti visais lygmenimis, todėl  jai labai svarbu skausme ir netektyje turėti galimybę remtis į visą žmogiškąjį patyrimą. Neturint galimybės palaidoti, suteikti konkrečią vietą, tenka remtis tik į savo atmintį ir vidinį santykį su prarastu vaikeliu. Daugelis moterų liudija, kad tai yra labai sunku.


Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių. Tai labai kankinanti patirtis, todėl be kitų pagalbos moteriai labai sunku išeiti iš savigraužos būsenos.


Vaikelio netektis vėlesnėje stadijoje skaudi tuo, kad ji būna labiau netikėta, nes moteris pasijunta saugesnė, jau praėjusi pavojingiausią pirmojo trimestro laikotarpį. Trauma dar padidėja, jei moteris jau buvo pajutusi vaikelio judesius.
Praradimas, patirtas vėlesnėse nėštumo stadijose, ypač sunkus dar ir dėl to, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja, o tai yra su niekuo nepalyginama kančia.


Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma išgyventi greit ar kažkaip dirbtinai pagreitinti. Jis turi savo dinamiką ir etapus.Ypač sudėtingas skausmo proceso išgyvenimas yra vaikelio netektis, nes motinos ir vaiko ryšys yra ypatingas. Joks kitas santykis nėra išreikštas tokia tiesiogine priklausomybe, kaip mamos ir vaikelio. Todėl tai - bejėgio ir nuo jos besąlygiškai priklausančio žmogučio mirtis.


Pradžioje moteris (tėvai) patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirmoji, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas. Pykčio, kaltinimo, protesto jausmai dažniausiai grįžta tuo metu, kai vaikelis turėjo gimti arba per mirties metines.


Vėlesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko, kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių – buvusios ir esamos – išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatvės ir beprasmiškumo jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį. Šioje stadijoje moteriai gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, apetito sutrikimai, galvos skausmai, širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.


Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas, bėjėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį. Gali pasireikšti depresijos požymiai, sustiprėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai.
Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Neretai reikalinga ir psichologo pagalba. Taip po truputį moteris ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį.
Todėl labai svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengiau išgyventi skausmą ir atkeliauti į susitaikymą. Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis. Taip pat gijimo procese labai svarbu suteikti vaikeliui vardą, prisiminti jį per gimtadienius.
Kiekviena moteris, kiekviena šeima savo skausmo kelią nueina savaip ir savo tempu. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai netekties skausmo ciklas tęsiasi maždaug iki dviejų metų, tačiau kai kuriais atvejais gali tęstis ir ilgiau. Todėl svarbu, kad skausmas būtų išgedėtas, įveiktas ir būtų užkirstas kelias patologijos vystymuisi.

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI